raudingas

raudìngas, -a adj. (1) 1. Q611, CII937, N, K verksmingas, graudingas: Raudingu balsu šaukti B797. Išgirdova mudu prie girės krašto raudingą balsą prš. Šaukė Danielą raudingu balsu BBDan6,21. Laukė, troško, prašė atejimo mesijošiaus anais raudingais, arba verkslavimo, balsais DP429. Giesmė raudinga apie marą Mž425. Graži giesmė ir raudinga ant giedojimo, pakasanti kūną nuomirusio žmogaus Mž412. Giedojom jums raudingas giesmes, o neverkėt Ch¹Luk7,32. Raudingas, verksmingas, gailingas Krz120. Išklausyk raudingą maldą mano PK77.

raudìngai adv. K; B797, Q297: Pradėjo šaukti ir aukštu balsu raudingai verkti Mž437. Raudingai vaitoju ir kaukiu BPs55,1. Kauk raudingai ant kalnelių RBJer7,29. Verkdama raudingai, prigaun gilumą marės S.Dauk. Jiji gynėsi ir toliaus, tai daryti negalėdama, meldė raudingai Ns1859,2. | prk.: Raudingai tebedainavo lietuviškos lygumos E.Miež.

2. BŽ40 pasigailėtinas, apverktinas, vargingas: Žmogus, kurs vaikščio raudodamas, bus raudingas J. 3. skausmingas (?): Mazgok mūsump bjaurybes, apšlėk širdies sausybes, randą gydyk raudingą SGI127. Roną gydyk raudingą brš.